Jaunimas ir psichohigiena

Vos išgirdę žodį „psichohigiena“ suklustame ir imame galvoti, kas tai yra ir kodėl ši tema turi būti mums aktuali. Tikriausiai ne vienas pasakytume, kad norime pasitikėti savimi, palaikyti gerus santykius su aplinkiniais, turėti gyvenimo tikslą, laisvalaikį, greitai išmokti naujų dalykų, gebėti valdyti savo emocijas bei džiaugtis gyvenimu. Žmogus palaikantis tinkamą psichohigieną pasižymi šiais bruožais, kurie leidžia mums lengviau susidoroti su kasdieniu stresu, užsiimti aktyvia, prasminga veikla, kurti stiprius santykius su kitais žmonėmis, o svarbiausia – teigiamai vertinti bei geriau suprasti save.

Mokslininkai psichohigieną apibūdina kaip medicininės psichologijos šaką, tiriančią aplinkos poveikį žmogaus psichikai, rengiančią priemones, kurios padeda stiprinti mūsų emocinę ir psichinę sveikatą. Pasak aktyvaus Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos „Žingsnis“ nario Dariaus Stonio, „psichohigiena yra savo gyvenimo krypčių suderinimas su kūno, proto galimybėmis ir tuo, kur tavo širdis eina. Kai atsiranda kokia nors trintis tarp vidaus (ko tu nori iš savo aplinkos, iš gyvenimo) su tuo, ką tau diktuoja pati aplinka, ko tu turi norėti iš gyvenimo, tai ši vidinė trintis sukelia žalą daugiau tavo psichinei, o ne fizinei sveikatai. Trumpai tariant, psichinė higiena man yra aplinkos palaikymas švaria ir neleidimas susidaryti trintims tarp tavęs ir tavo gyvenimo poreikių.“ Žmonės, kurie yra emociškai tvirti, atranda savo būdų, kaip susidoroti su sunkiomis gyvenimo situacijomis, išlaikyti pozityvumą.

Pasak mokymų vadovo ir supervizoriaus, Donato Petkausko, gyvenimas dar niekada nebuvo toks įtemptas ir šiandien jis dar ne toks įtemptas nei bus rytoj. Turime išmokti „sugyventi“ su savimi tokioje aplinkoje. Gyvename nuolat besikeičiančiame amžiuje, pilname naujovių ir iššūkių, kuriuos turime įveikti. O jeigu mes to nesugebėsime, tai padarys kiti. Jaunas žmogus taip pat, kaip ir suaugusieji, patiria daug streso bei aplinkos spaudimo viską daryti kuo geriau, pasiekti daugiau ir nedaryti klaidų. Tačiau jaunuolius galėtume apibūdinti kaip kitokią žmonių grupę nei suaugusieji. Jauni žmonės yra neatskiriami nuo juos supančios aplinkos, žmonių bei jų daromos įtakos. Artimieji – tėvai, draugai, pedagogai – nors ir gerų ketinimų vedami, tačiau ne visada gali nuspręsti, kas yra geriausia jaunuoliui.

Kalbant su Donatu Petkausku aptarėme preliminarią moksleivio kasdienybę. Jaunuoliai darbo dienomis eina į mokyklą, ruošiasi kontroliniams darbams, lanko būrelius, daro namų darbus. Kaip teigia Donatas, grįžus namo bene pirmas tėvų klausimas yra „Kaip sekėsi mokykloje, ką gavai?“, tačiau retai vaikas išgirsta klausimą „Kaip tu jautiesi, ar pavargai?“. Esame vertinami pagal savo funkcinį naudingumą – kiek ir ko šiandien padarėme, ko pasiekėme. Laiko būviui ir susivokimui ką veikiu, kiek man tai patinka, ko šiais veiksmais siekiu – nėra. Dažnai jaunuoliai nėra patenkinti tokia kasdienybe. Galbūt jie nenori lankyti būtent to būrelio, muzikos ar dailės mokyklos, bet bijo pasakyti tėvams ar yra pasimetę dėl savo pasirinkimų, o gal nori eksperimentuoti. Dažnai per dieną rašo daugiau nei vieną kontrolinį darbą, patiria stresą ir yra sunku kokybiškai pasiruošti. Baigus 12 klasę paauglys turi apsispręsti, ką studijuoti, o norėdamas pasiimti Vakaruose populiarus laisvus metus (vadinamuosius „gap year“) jaunuolis jaučia spaudimą iš tėvų stoti į aukštąją mokyklą. Kasdieniai iššūkiai nepalieka ir baigus studijų. Ne veltui pedagogai bei psichologai jaunuolių amžių 19-25 m. vadina „vėlyvąja paauglyste“. Dažnas absolventas svarsto, ar rinktis magistratūros studijas, kaip rasti širdžiai artimą darbą, užsidirbti daugiau pinigų, įsigyti būstą, automobilį, sukurti šeimą ar rasti laiko savo pomėgiams ir poilsiui.

Jaunas žmogus bando iš savęs „išspausti“, kiek galima daugiau: dirbti viršvalandžius, kad būtų pastebėtas ir gautų didesnį atlyginimą; studijuoti dalyką, kuris nepatinka tam, kad turėtų aukštąjį išsilavinimą bei nenuviltų artimųjų; lankyti daugybę būrelių, nes į juos užrašė tėvai. O kada gi pasakyti „ne“ ir sustoti? Kaip sakė mokymų vadovas Donatas Petkauskas, aplinkiniai gali ir nepastebėti, kad jaunuolis pervargo, jaučiasi sutrikęs ir emociškai bepalūžtantis. Visa tai gali turėti rimtų pasekmių, neigiamai atsiliepti jaunuolio santykiams su aplinkiniais ir pačiu savimi. Pasak lektoriaus, jaunas žmogus turi gebėti išsakyti savo nuomonę, apginti savo poziciją ir atremti aplinkinių spaudimą – nepamiršti savęs visų kitų noruose. Svarbu išmokti laiku sustoti, nepasiekti kritinio taško, stebėti ir atsižvelgti į savo savijautą.

Kalbėdamiesi su studentu Dariumi Stoniu, aptarėme vietą, kurioje jaunuoliai patiria bene daugiausiai įtampos ir streso – mokyklą. Jie ne tik jaučia spaudimą iš mokytojų, tėvų, bet taip pat ir iš bendraamžių, kurie turi didelę įtaką asmens vidinei būsenai. Kaip žinome, dažnai jaunuoliai patiria patyčias ir, nors stengiasi po pamokų atsiriboti nuo tos aplinkos, tačiau ne visuomet tai pavyksta ir patyčios persikelia už mokyklos ribų. Kartais paaugliai niekam apie tai nepasakoja: net klasės auklėtojai ar tėvai nežino, kas vyksta ir kaip iš tikrųjų jaučiasi jų vaikas. Dariaus Stonio teigimu, „kai asmuo patiria patyčias sunkiausia būna suprasti, kad yra ir kitokių žmonių. Labai sunku neužsidaryti vienoje celėje ir iš tos celės matyti šviesą – išeitį. Jeigu negauni papildomos pagalbos, jeigu neturi į ką atsiremti, tai be šito pagrindo gali labai greitai palūžti.“ Jaunas žmogus turi ieškoti būdų, kaip atsiriboti nuo tos situacijos ir su tuo susitvarkyti.

Jeigu asmuo laiku pastebi savo psichologinį išsekimą ir suvokia, kad reikia rūpintis savo psichologine savijauta, gali išmokti tai kontroliuoti ir padirbėti su emociniu atsparumu. Deja, nevisiems yra lengva suprasti save, skirti laiko kokybiškam poilsiui. Pasak Donato Petkausko, kokybiškas poilsis kiekvienam žmogui yra kitoks. Vienam tai bėgiojimas, važinėjimas dviračiu, ilgi pasivaikščiojimai, poezija, ekstremalus sportas ar net daržų ravėjimas. Tik pats žmogus gali atrasti jam tinkamiausią būdą, padedantį išgirsti „vidinį aš“. Tam, kad jaunas žmogus palaikytų ir sustiprintų savo emocinę ir psichinę sveikatą, turi išlaikyti harmoniją tarp atsakomybių ir dalykų, kuriuos mėgsta.

Lektorius Donatas Petkauskas ne kartą pabrėžė, kad kalbant apie psichohigieną yra labai svarbus jaunimo darbuotojo vaidmuo. Jaunuolis, nežinantis nuo ko pradėti tvarkyti savo psichologinę būseną ar neturintis aiškaus supratimo, kaip suvokti save, gali konsultuotis su jaunimo darbuotojais. Jie jaunuoliui padėtų įgyti ir tobulinti asmenines, socialines kompetencijas, reikalingas jo kasdieniniam gyvenimui, skatinti savianalizę. Nežinant, kaip prasmingai leisti laisvalaikį, kokios yra savirealizacijos galimybės, jaunas žmogus taip pat gali kreiptis į šiuos specialistus.

Deja, kartais jaunuoliai nėra linkę dalintis savo mintimis, dvejonėmis apie jiems svarbius sprendimus. „Žingsnis“ organizacijos nario Dariaus Stonio teigimu toks „jausmų kaupimas savyje, po kurio laiko tampa tiksinčia bomba, jei to nesprendi“, tad yra svarbu, su kuo nors pasikalbėti. Žinoma, „tavo nuomonė niekada nesutaps su kitu žmogumi, nes kartais skiriasi net pačių artimiausių žmonių požiūriai“, bet diskutuodami su kitais mums aktualia tema, galime patys atrasti mums tinkamiausią sprendimą. Net kai klausiame kitų žmonių – šeimos, bendradarbių, draugų – patarimo, tai yra puikus būdas generuoti savo idėjas.

Kiekvienam asmeniui yra svarbu palaikyti tinkamą psichohigieną ir gebėti išlaikyti pusiausvyrą tarp atsakomybių, kuriomis turime pasirūpinti ir dalykų, kuriuos mėgstame. Siekdami stiprinti savo emocinę ir psichinę sveikatą, atkreipkime dėmesį į mūsų pačių norus, savijautą, išmokime valdyti stresą. Jei skirsime daugiau laiko sau ir pozityvioms emocijoms, lengviau susitvarkysime su netikėtumais. Kaip sako Donatas Petkauskas, gebėkime palaikyti pusiausvyrą: dirbkime tam, kad gyventume, o ne gyvenkime tam, kad dirbtume.

JRD informacija

Paieška